Džiaugsmas – tai mūsų pasirinkimas. Kiekvienas turime vidinį rezervuarą, iš kurio galime rinktis, džiaugsimės šiandien, ar ne. Džiaugsmas gali būti kartu su kitu jausmu, jis padeda žmogui nepriklausyti nuo emocijų ir jausmų. Pvz., kai supyksti ant vaiko praradęs džiaugsmą – tavo pyktį vaikas girdi kitaip nei supyksti būdamas džiugiai nusiteikęs.
Akys ir kūno kalba nemeluoja – tiksliausiai atspindi mūsų savijautą, nuotaiką. Tą puikiai (dažnai geriau už suaugusius) „skaito“ vaikai. Jie tiksliai supranta, kada suaugusio dėmesys yra „čia ir dabar“. Pvz., sėkmingam kūdikio vystymuisi labiausiai reikia prisilietimų ir akių kontakto…
Baimė, liūdesys, susimąstymas…kiekvienas jausmas turi jį apibūdinančią archetipinę kūno padėtį (atkreipkime dėmesį į šalia esančius: nuo rūpesčių sulenktais keliais artimuosius, pasitikinčius savimi, pečius atlošusius kolegas, žaismingai nusiteikusias, atpalaiduotais klubais mamytes ir pan.). Keisdami kūno pozą, galime keisti ir jaučiamą emociją. Žinoma, reikia išmokti ir pratimų, kurių dėka atpalaiduotume įtampos sukaustytą kūno dalį.
Apie tai – gyvas, atviras aktoriaus, „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ organizacijos ugdomojo vadovo Žilvino Beniušio seminaras „Džiaugsmas pedagogo darbe“.
Mūsų pedagogai praktiškai patyrė prisilietimų, akių kontakto magiją, išmėgino įvairias kūno pozas, pasitikėjimo žaidimus… mokėsi prisikviesti ir puoselėti džiaugsmą savo darbe.
